Miesto kasdienybė sukasi aplink tris veiklų kategorijas: gyvenimą, darbą ir laisvalaikį. Sėkmingam ir tvariam kiekvieno rajono funkcionavimui būtini visi trys komponentai. Darbo ir gyvenamųjų vietų pasiskirstymo schemoje matome, kad Vilnius yra vis dar smarkiai monocentrinis miestas, kurio didžioji dalis gyventojų gyvena miegamuosiuose sovietmečiu statytuose mikrorajonuose, o dauguma darbo vietų yra centre. Projekto sklypas yra Vilniaus naujojo dešiniojo centro geografiniame centre – naujajame Vilniaus CBD, tačiau schemoje taip pat matome, kad sklypas nepatenka nei į gyvenimo, nei į darbo vietų koncentracijos arealus, todėl nenuostabu, kad po darbo valandų šis rajonas ištuštėja. Galima teigti, kad mišrios paskirties komplekso atsiradimas neabejotinai prisidės prie bendro teritorijos gyvybingumo ir gali tapti plėtros katalizatoriumi aplinkiniuose sklypuose.

Žvelgiant į miestą iš demografinės perspektyvos yra matoma gan aiški stratifikacija tarp naujos ir senos statybos rajonų. 70-aisiais ir 80-aisiais pastačius Lazdynus, Žirmūnus, Šeškinę ir kitus miegamuosius rajonus, į juos įsikėlęs kontingentas buvo įvairus sociokultūriniu, tačiau ganėtinai homogeniškas amžiaus požiūriu. Tai reiškia, kad visi senos statybos rajonai paseno tiek morališkai, tiek fiziškai, tiek demografiškai. Tuo tarpu, naujos statybos būstą dažniausiai perka jauni žmonės, todėl demografinės senatvės rodiklis tokiose vietose yra kartais net dešimtimis kartų aukštesnis nei senos statybos rajonuose. Gali skambėti kaip redukcionizmas, bet Vilniuje galima dėti lygybės ženklą tarp naujos statybos namų ir jaunų šeimų, o tai reiškia, kad, panašiai kaip ir sovietmečiu, tolygiai sens vienas kvartalas. Tai nėra tvaru, nes žmonių poreikiai keičiasi maždaug kas 5 metus, o miestas norėtų, kad jo kuriama infrastruktūra būtų naudojama maždaug tolygiai ilgesnį laikotarpį.