Anykščiai, lyginant su kitais panašaus dydžio Lietuvos miesteliais turi itin gerai išvystytą paslaugų sektorių, veikia keletas restoranų, viešbučių, barų, mieste pakanka vietų apsistoti, skaniai pavalgyti ir kokybiškai leisti laiką, nepaisant aikštės perimetras galėtų būti žymiai gyvesnis ir aktyvesnios.

Aikštės pietuose, vakaruose ir šiaurinėje dalyje susikoncentravę didžioji dalis kultūrinių, lankytinų objektų, į rytus nuo aikštės išsidėstęs miesto administracinės funkcijos. Švietimo ir ugdymo įstaigos išsidėstę tolygiai po visą miestą, o komercinė veikla koncentruojasi centre bei kituose miesto traukos taškuose, taip pat prekybos centruose.
Didžioji dalis paslaugų lengvai pasiekiamas pėsčiomis, todėl šiek tiek stebina automobilių skaičius miestelio centre. Norint didesnės socioekonominės dinamikos vertėtų mąstyti apie automobilių stovėjimo vietų skaičiaus mažinimą ir tvarų transporto srautų valdymą.

Aplink A. Baranausko aikštę susikoncentravę nemažai įvairių traukos objektų, tačiau dėl aikštės neproporcingai didelio mastelio lyginant su mieste ir aplink aikštę vyraujančiu užstatymu, aikštės pakraščiuose esanti programa atrodo išskydusi.

Tikslas – užtikrinti viešosios erdvės gyvybingumą skirtingu paros metu ir skirtingais metų laikais ją pritaikant skirtingų teritorijos naudotojų poreikiams. Didinti erdvių įvairovę, tęstinumą ir numatyti funkcijas ties viešosios erdvės perimetru. Geros viešosios erdvės yra tos, kuriose nuolat vyksta gyvenimas, socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai mainai, rengiamos šventės, maišosi skirtingos miesto kultūros. Kai šios erdvės funkcionuoja gerai, jos tampa mūsų viešojo gyvenimo scena.

Pagrindinis uždavinys – užtikrinti komplekso integraciją ir tinkamą viešųjų erdvių funkcionavimą, tai pasaulinėje viešųjų erdvių projektavimo praktikoje (GEHL architects ir PPS ) vertinama per šių sąlygų išpildymą:

• Patekimas ir ryšiai;
• Veiklos ir erdvės naudojimas;
• Patogumas ir įvaizdis;
• Socialumas.

Tikslas – užtikrinti natūralių erdvių gyvybingum, didinti biologinę įvairovę ir žaliųjų erdvių vertę. Klimato kaitos iššūkiai ir spartu biologinės įvairovės mažėjimas Europoje skatina diskutuoti apie tai, kaip miestai galėtų prisidėti prie poveikio klimatui mažinimo.

Po truputėlį žaliųjų erdvių planavime įsigali požiūris, kad būtina ieškot inaujų, gamtą paremtų sprendimų, nes techninė ir technologinė infrastruktūras tiesiog yra per brangi globalioms problemoms spręsti. Sodinami medžiai, atkuriamos pelkės, renatūralizuojami šlaitai, parkų dalys ir vykomi darbai, želdinami stogai tam kad miestas galėtų atlaikyti nuolat didėjantį klimato kaitos spaudimą ir vis atšiaurėjančias sąlygas. Anykščiai – žalias miestas, kuriame, atrodytų, nebėra vietos kaip galima būtų pagerinti miesto žaliajį rūbą, tačiau vizijoje siūlome atsispirti nuo esamos pozicijos ir ją dar labiau pastiprinti vadovaujanti šiomis gairėmis

Tikslas – užtikrinti gerą miesto centro pasiekiamumą visomis transporto rūšimis ir patogų pėsčiųjų judėjimą jo viduje, prioritetą teikiant pėstiesiems, visuomeniniam transportui ir dviračiams.

Didžiąją dalį miestų viešųjų erdvių sudaro ne aikštės ir skverai, o miesto gatvės, parkai ir želdynų masyvai. Miestų gatvės yra pagrindiniai miesto socio-kultūrinės ir ekonominės-funkcinės programos nešėjai, kurie dėvisi greičiau, todėl siekiant esminio kokybinio viešųjų erdvių pokyčio reikėtų sutelkti dėmesį į gatves ir jas planuoti ne kaip transporto koridorius, o kaip viešąsias erdves.